Pasižiuri į kai kurias poras, susitikinėja tik porą savaičių, o vienas kitam jau meilėje prisipažysta, žvaigždes žada dovanot. Žmonių santykius tikrina laikas, gyvenimiškos situacijos, o ne žodžiai ar pasivaiksčiojimai po miestą, kurie rytoj pasimirš. Ir net po mėnesio jūs vienas kito gerai nepažinsit. Tu nežinosi kokia arbata jis mėgsta ir ar išvis ją mėgsta. Gal jis geria tik juodą kavą su pienu. O jis nežino kokios gėlės tau patinka. Pirmus pusę metu jūs tik pažindinsitės. Bandysit sužinot vienas kito pomėgius, pažindinsitės su draugais. O toliau viskas priklausys tik nuo jūsų. O jausmai... Jausmai ateis tik po pusmečio ar net po metų (nekalbu apie tą pirmąjį susižavėjimą), kai tu neklausdama išvirsi jo mėgstamos arbatos su dviem šauksteliais cukraus. Nuėjusi į parduotuvę neskambinsi ir neklausi kokių ledų jam paimti. O jis žinos kokias gėles mėgsti, atsimins tavo tėvų gimtadienius,o jūsų draugai neįsivaizduos judviejų atskirai. Jūs kartu augate. Pradedat svajoti apie šeimą ir vaikus. Renkate jiems vardus. Gyvenimas eina ir jūs jau neįsivaizduojate jo vienas be kito. Tačiau laikas bėga, prasideda nesutarimai, pirmieji rimti pykčiai. Naktiniai skambučiai, ašaros, skausmas. Branginkit ne žodžius, o veiksmus, kai jis vidurnaktį atvažiuoja pas tave su gėlėm, apkabina tave ir stipriai suspaudžia savo glėbyje ir tu matai jo skruostu riedančią ašarą, tada tyliai sukužda, kad pavargo nuo pykčių. O tu isterikuoji, daužai rankom i jo krūtinę ir rėki, rėki, rėki.. O jis tyli ir net nebando ant tavęs rėkt ar atsikirst. Štai ką reiškia tikra meilė, o ne tie visiskai tušti žodžiai ištarti vos susipažinus. Nepaleiskite tų kuriuos mylite, nes dėl ko žmonės neišsiskirtų, jie vis tiek nepajėgs pamiršti tų, kurie juos išmokė mylėti.