Tada jos jaučiasi saugios. Kai nesijaučia saugios, jos kalba. JEI JŲ NEIŠGIRSTA – PRIEKAIŠTAUJA.  Kaip ir ši moteris sakė savo vyrui: „Man trūksta tavęs“. Tačiau ko trūksta? Taip klausia jos vyras. Tada ji atsakė: „Tavęs, tavo dėmesio“. Kyla ginčas, konfliktas. Visgi vėl priskiriama viskas rutinai, pykčiams ir barniams. Tada emocinis ryšis slopinamas, nes moteris nejaučia saugumo. Kai saugumo nėra, nėra ir fizninio ryšio. Neištikimybė – nėra vienintelis pasirinkimas. Skyrybos – nėra išeitis. „Jei tau svarbūs tavo santykiai, tu darysi viską, kad jie išeitų iš krizės, bet jei tu tai darai vienas, nieko gero nebus“ - paaiškinau jai.  Nauji, netikėti santykiai sukelia aistrą, šiurpuliukus. Kai nepažįstame žmogaus, įdomu jį pažinti, nėra dėl ko pyktis. Kaip ir minėjau, kiekvieni santykiai pradžioje būna „šviežūs“, „skanūs“, juose įdomu būti, gera, ramu, kol neperžengi slenksčio į rutiną. Nauji santykiai – neišsprendžia problemos. Tai laikina. Sveikuose santykiuose, nebūna minties, kad galime išduoti savo mylimą žmogų. Jei juose būna daugiau kančios, nei malonumo, gal vertėtų pasistengti labiau atmerkti akis ir pastebėti santykių problemas ir pripažinti jog juose aš kankinuosi, bet nesugebu būti laimingu žmogumi? Aš nesu laimingas pats, o kaip gali būti laimingas kitas? Normaliuose, sveikuose santykiuose, turime jausti saugumą, ramybę, meilę, artumą. Pasitikėjimą. „Aš galiu būti atviras su kitu, nes kad ir kas bebūtų viskas bus gerai“ perdegusi, nusivylimų kupini santykiai – „prišaukia“ šį variantą – neištikimybę. Visgi kitas vyras moteriai padeda atsigauti, vėl žydėti, kitaip - pakelti savivartę, nes iki tol gal vyras jai to nedarė. Galbūt čia jis ją išklauso, rūpinasi. „Aš negaunu to ko man reikia – tuo metu aš jaučiuosi nepilnavertis“. Kai santykiai šąla, abu galvoja tą patį: „kodėl turiu stengtis, jei kitas to jau nedaro“. 

Visgi neištikimybė tiek vyro, tiek moters siejama su tokiais pačiais dalykais. Todėl verta paleisti tai kas nebedžiugina ir nebereikalinga. Galbūt neištikimybė gali kuriam laikui vėl pagyvint jus, bet ne „sulipdyti“ santykius. Kam būti kančioje, jei galima sukurti kitus – geresnius, sveikesnius santykius. 

Moters išpažintis

„Mano meilužis tapo mano priklausomybe“

Nuo vienų netinkamų santykių prie kitų. „Nuo vilko ant meškos“. 

„Turėjau vyrą. Gal tik metus laiko – buvome laimingi, atviri, rūpestingi. Tačiau užvaldžiusi rutina apvertė viską aukštyn kojom. Tapau silpna moterimi nepajėgianti net pasirūpinti savimi. Atrodė, kad šalia manęs energetinis vampyras siurbiantis mano pačios jausmus. Pradžioje, dėl šio vyro galėjau padaryti aplamai viską. Stojau prieš savo tėvus, kaip siena. Gyniau jį prieš visus. Koks  jis nuostabus ir geras. Tačiau, pradėjau būti nelaiminga , kaip moteris. Po to  žmonos statusas pradėjo varginti. Pavargau nuo pareigų. Nors esu veikli moteris, tačiau jam neįtikau. Visada buvau žemiau jo. Santykiuose – nebuvo lygybės. Tapau perdėtos meilės nešiotoja, net pats vyras kalbėjo, jog esu besąlygiškai mylinti moteris ir jį tai vargino. Dažnai palikdavo mane vieną, kartu niekur neidavome, mat manęs jo draugai nemėgo.  Dažnai vyro nebūdavo namuose. Jausdavausi vieniša, liūdna, viskas erzino. Kalbėdavomės retai. Pajutau, jog mano meilė jam jau „perdegusi“. Vis dažniau tolau nuo jo, o jam tai nebuvo svarbu. Nebuvau pirmoje vietoje. Bet vienintelį dalyką ką dariau, bandžiau išspręsti problemas su savo elgesiu. Pradėjau keistis. Bet ir tai nekeitė santykių. Po pusės metų, susipažinau su nuostabiu vyru. Pradėjome bendrauti. Vis dažniau susitikdavome, mano vyrui visiškai nerūpėjo kur išeinu ir ką darau. Sėdėdamas ant sofos junginėjo televizoriaus pultelį, nerasdamas ką žiūrėti. Arba spaudydavo kompiuterio pelę vaidindamas jog žaidžia „FarmVille“ arba „Spore“, nežinau kas ten per žaidimai, visiškai neįdomu. Su nauju žmogumi santykiai buvo gyvi, pilni švelnumo, užuojautos, supratimo. Gražus, rūpestingas vyras mokėjo mane palepinti. Jaučiausi saugi. 

Tačiau naujajam mano draugui labai rūpėjo vienintelis klausimas ar aš išsiskirsiu su savo vyru, kad galėčiau tapti jo žmona, nes kitu atveju tokie, santykiai niekur nenuves. Mane spaudė į kampą. Labai bijojau apie tai pasikalbėti su savo vyru, bet kitos išeities nemačiau. Jaučiau baimę ir nerimą, jog tai mano kaltė jog sugrioviau santuoką, nes buvau neištikima. Tačiau neradau tuo metu kito sprendimo. Pavargau vaidinti. Stengtis būti jam svarbia, gražia, protinga. Bet be jo nėra protingesnio žmogaus. Visada galvojau, kad turėti bendras veiklas, interesus yra gerai, tačiau tai trukdė. Naujojo savo draugo paprašiau – palaukti ir manęs neskubinti. Visgi tai santuoka ir nėra jau toks lengvas procesas. Įklimpau į dar didesnes pinkles. Įsimylėjau tą vyrą. Išsiskyriau su vyru. Jis susirado kitą moterį. O aš išvykau į užsienį ir ten ištekėjau už savo mylimojo. Užsienyje prasidėjo visas „smagumas“.  Nuolatiniai barniai, priekaištai kodėl aš tokia, o ne kitokia. Jokio tobulėjimo dviese. Čia įsikišo dar jo draugas, kuris bandė mane merginti. Norėjau ištikimų santykių. Gyvenau visiškame pragare, grįžti negalėjau – neturėjau kur. Santykiuose buvau, kaip kokiame lageryje. Visgi atmerkiau akis, nors pačioje pradžioje buvau apakinta žmogaus grožio, vidiniais resursais. Išties buvau laiminga tų santykių pradžioje, kol jis buvo meilužis. Pradėjau jausti kaltę, kad palikau savo vyrą, jį išdaviau, galėjo viskas būti kitaip, tačiau dabar aš nieko nepakeisiu. Pagimdžiau savo vyrui sūnų. O jis mane paliko visiškai be nieko. Turiu labai didelę pamoką, tačiau griaužtis visą gyvenimą dėl to kas buvo – neketinu. Dažnai pagalvoju, jog daug porų skiriasi dėl menkų smulkmenų, tačiau tos smulkmenos reiškia labai daug. Man labai tiko šis posakis: „nuo vilko ant meškos“. 

A.Grin 2018