Viskas nauja ir šviežia. Kiekvienas buvome, esame įsimylėjęs. Žinome ką reiškia kurti santykius. Bet ar žinote, kaip juos išsaugoti? Kiekvieną porą – užklumpa krizės, nesėkmės. Ištikus krizei žmonės pradeda pyktis. Vieni moka apeiti tą krizę, sprendžiant santykių problemas poros kalbasi ir ieško išeities  - kompromiso. Jei tau rūpi tavo santykiai tu stengsiesi keisti savo, ne kito įsitikinimus. Keisi savo elgesio modelius. Ne iš karto – pamažu. Dažniausiai klaidos daromos išsiplieskus konfliktui arba  kai jau viskas „pabodę“, kai kažkas partneryje nebetinka. Nusibosta tas pats nekintantis vaizdas, galbūt partnerio elgesys tapo nepakenčiamas, tai lengviausias būdas tiesiog „pasukti“ į kairę, o gal čia partneriui viskas gerai, jis nesileidžia į kalbas ne todėl, kad jam nerūpi, o todėl, kad bijo įžeisti, o gal likti nesuprastas. Žmonės „įpratę“ kentėti, laukti pagerėjimo. Šiuo atveju ištikimybė negelbėja, ji tik apsunkina poros santykius. Nebent įvyks permainos, nes abu supras, kad suklydo, padarė klaidų ir t.t neištikimybė – yra pasirinkimas tų, kurie, mano, jog trečias žmogus duos laisvės, čia nėra įsipareigojimų, daugiau laisvės ir pasimėgavimo. Nėra rutinos, problemų. 

KAM VYRUI REIKALINGA MEILUŽĖ?

Susitikau pokalbiui su vienu pažįstamu, kuris turi meilužę ir žmoną. Kodėl pirma meilužė, o po to žmona? Jis paaiškino: „žmona liko tik žmona. Meilužė – moteris“ . Tada aš jam paaiškinau: Žmona – tėra statusas. Meilužė – moteris, kuri, neturi nei vienos pareigos, turiu omenyje kažkuo rūpintis kiekvieną dieną. Vyrui reikalinga meilužė tam, kad jis pabėgtų nuo rutinos, nuo „žmonos“, kuri užsiima namų ruoša. Ji pamiršta savo kaip moters gyvenimą. Meilužė tai ir lieka moterimi, ji graži, pasitempusi, susitvarkiusi. Laukianti, stebinanti. Jai nieko ir nelieka, jei nori sulaukti tokio vyro. Kaip jį kitaip „išlaikyti“ dėmesiu, švelnumu ir kitais dalykais. Ji pildys jo įgeidžius. O jis ir nori pabėgti iš namų, jis ją susirado tam, kad ji būtų kitokia, nei žmona. Nebūtinai –  bloga lovoje, gal santykiuose nebėra emocinio ryšio, o jis gal kartais svarbiau už fizinį. „Kaip aš glausiuosi prie tavęs, kai tu manęs visiškai nesupranti“. Sako meilė gydo, bet jei jos nėra, žmonės ieško to jausmo, nes ji suteikia pilnatvės. „Aš jaučiuosi saugus, kai mane myli“, vyrams lygiai tiek pat reikia saugumo, užtikrintumo, meilės ir dėmesio. Jei žmona sukasi tik buityje, bet vyrą pamiršta ir pasitinka jį priekaištais, o dar jei einant miegoti atsuka nugarą , nes per dieną pavargo tvarkydama, vyras jaučiasi irgi nepilnavertis. Galbūt jis norėjo apsikabinti žmoną ir pabūti su ja. O ji pati iškėlė konfliktą. Vyrai irgi turi jausmus ir ne visada jie kalti dėl santykių krizės. Dauguma moterų pamiršta, kad jos yra moterys. Ir jos turėtų tai prisiminti, ne dėl vyro, o dėl savęs. Tada pagalvokime kas blogai su vyrais, o kas su moterimis, kad jie ieško meilužių? Nes su naujais žmonėmis viskas kitaip, daug paprasčiau, bet kol tai šviežia ir nauja. Įsibėgėjus santykiams gali tapti nuobodu. Tai ta meilužė laikina – ji gali susirasti savo mylimąjį, o ką darys paliktas vyras? Grįš pas žmoną. Arba ieškos kitos, vėl aistrai budinti, nes jo žmona to negali, nebe sugeba. Vyrui ta meilužė , kaip „atsigavimo šaltinis“. Kaip mano pažįstamas sakė: „Mano meiluže yra pirmiausia moteris, kuri, suteikia, tai ko nesuteikia žmona. Aš jai pasakyčiau, bet nenoriu jos įžeisti, labai yra sunku kalbėtis su žmogumi, kuris iš nieko kelia konfliktą, taip suprantu, ji pavargusi, bet kam tiek prisiimti darbų. Aš irgi – grįžtu po darbo pavargęs. Tačiau nekeliu konflikto, todėl vos ji pradeda kalbėti nesąmones, jau geriau važiuoju pas savo antrą moterį“.  Visada lengviausia apkaltinti kitą, kad tavo sodo gėlės nežydi, neva jis kaltas. Pirmiausia reikėtų pripažinti, jog esi kaltas pats, nes tu žengei žingsnį susirasti kitą moterį, kuri „neva“ keičia tavo gyvenimą. O tai keičiasi iki tų sekančių kartų, kol kažkas pasikeis pas moterį arba pas vyrą. Gali abiem atsibosti, tokie santykiai. Vyrui slapstytis, o moteris norės įsipareigoti. Kol tu nekalbi su savo žmona apie tai kas tau kliudo tavo paties santykiuose, tai ne ji kelia konfliktą, o tu didini problemą, juk dabar tai tavo atsakomybė. Sėkmingi santykiai bus tada, kai gebės abu pripažinti, jog kažkas negerai santykiuose. O tada spręsti. Net jei jau padaryta klaida, mąstai: „atleisti“ ar „paleisti“. Neištikimybė – nėra sprendimas. Tai didina konfliktą, o konfliktas atneša tikrai ne teigiamas emocijas. 

Vyro išpažintis 

„Nesigailiu dėl nieko, nes tai pakeitė tiek mano, tiek žmonos požiūrį į santykius“. 

„Turiu žmoną. Vaikų ne. Aš tam dar nepasiruošęs. Nors kurdamas šiuos santykius jau žinojau, kad vaikai – ne man. Bet žmonos norėjau. Išties ji nuostabi. Myliu ją. Mokėjome spręsti problemas, kalbėdavomės, diskutuodavome. Bet dabar viskas kitaip. Kai santykiai pradėjo šalti, supratau, kad manęs laukia nuolatiniai priekaištai: „ kodėl taip, o ne kitaip“ „kodėl ji, o ne aš“ „kodėl nieko nedarau, o ji daro viską“. Išties niekada nesupratau to žodžio „viskas“. Aš stengiausi, bet ji niekada manęs negirdėjo. Rūpinausi ja nuoširdžiai, o ji pati nenorėjo stengtis, apart namų ruošos ir manęs ji nematė gyvenimo. Kuriam vyrui patiktų vien tokia moteris namuose? Kuri, nesirūpina savimi? Stengiausi jai parodyti, kad man nereikia namų šeimininkės man reikia moters, kuri, manęs lauktų, o ne parodytų, ką per dieną veikė ir kad nusikalė kaip šuo. Todėl mano žodžiai, dėmesys nuolat atsimušdavo į sieną. Aš vyras, kuriam reikia švelnumo, dėmesio, o ne parodyti, kokia aš nuostabi žmona, kuri, gamina maistą, tvarko namus. Čia viskas gerai, bet, kai negirdi – tai veikia neigiamai. Ji sakydavo: „aš“, bet manęs tame nebuvo. 

Pati nepastebėdavo savo netinkamo elgesio, o mano trūkumus išreikšdavo tarsi aš būčiau pats blogiausias vyras. Perspėjau ją, kad geriau skirtis, nei tempti gumą su tokiais beviltiškais santykiais. Pati nusižengė vieną kartą su mano draugu. Išbraukiau tokį draugą iš savo gyvenimo. Siūliau eiti pas šeimos psichologą, kad tik gelbėti santykius. O ji: „kam tas psichologas, turime patys spręsti problemas, o mes ar jų turime, tai tu turi“. Ir vėl aš? Išeiti niekur negaliu, viską darau ne taip. Todėl mano gyvenime ir atsirado kita moteris, kuri, buvo kitokia, nei ji. Jokių priekaištų, jokių šantažų. Susitikdamas su ja pamiršdavau visas problemas, kurios, slėgė namuose. Ji žinojo, kad turiu žmoną, kad ją myliu, bet aš nieko negaliu padaryti. Tokioje situacijoje, turbūt moteris pasakytų: „tai nėra sprendimas“  arba na visi vyrai kiaulės, avinai. O jūs moterys ar visada geros? Kodėl vyrai susiranda meilužes, manote, kad viskas gerai su jumis? Tuomet kažkas blogai tiek su moterimi, tiek su vyru. Kaip visada girdžiu, jog vyrai kalti, galbūt čia vyrui netinka jo moters sugebėjimai lovoje,jos rūpinasi namais, vaikais, o vyrai grįžta ir išgriūna ant lovos , nes būna nusikalę po darbų. Sporto televizija, alus, draugai. Bet kitų dalykų, kuriuos, daro vyrai – nepastebi. Taip ir manoji nepastebėjo. Turbūt įprato.O meilužei viskas tinka, patinka, ji laukia, ji kažko nesitiki, ji mėgaujasi susitikimais, buvimu. Seksas nemonotoniškas, o su žmona nuobodus, nes ji nenori to ano. Pavargus, išsekus, tai neįdomu, tai nepatinka. Tai gėda. O antrai moteriai viskas gerai. Net psichologės komentaras: šitie santykiai yra tokie todėl, kad jie švieži, nėra susiforvamusių įpročių. O mano ir žmonos santykiai – užvaldžiusi rutina. 

Žinau ir tai, kad meilužė gali mane įsimylėti..bet ar tai ką nors reikš – nemanau. Nebent tai, jog tai santykių pabaiga. Neįmanoma mylėti dviejų žmonių. Myliu savo žmoną, bet turbūt tai gal jau ne meilė, o prisirišimas, gal net ne prie žmogaus, o prie akimirkų, kurios buvo geros, o netinkamos jas užblokavo. Taip žinau, kad tai ir nepagarba. Tačiau, kokia pagarba santykiuose, kai nuolatiniai moters kaltinimai, priekaištai vien prieš vyrą? Paprasčiausiai vyrai santuokoje irgi gali būti nelaimingi, jie irgi nemoka patys pirmi pradėti pokalbio, jie ne tokie, kaip moterys, kurios ims ir sakys, jog viskas blogai, joms neužtenka dėmesio ir pnš.  Kodėl tik vyrai turi prisitaikyti? O moterys ne? Nori pokyčių, kalbėkis! Žinai tiesą – papasakok. Ji žinojo, jog mano gyvenime yra meilužė – manęs nestabdė nuo to. Ir žinau kodėl. Tačiau aiškinti tikrai neketinu. Moterys – būkite atidžios pirmiausia sau! Pažiūrėkite į save, tada į vyrą. Galbūt problema ne jame, o jumyse? O gal abiejuose. Ne tik vyrai ieško meilužės, bet ir moterys meilužio. Regis abi lytis gali padaryti nesąmonių. Tačiau niekas garsiai nekalba apie moteris, kurios, išdavė savo vyrus. Vyrai – išdavė savo moteris, tai jie jau žiaurūs. O moteriškės prisigalvoja visko, bijo vyrų, nepasitiki ir visokie kitokie išsigalvojimai. Su žmona išsiskyriau, ji grįžo pas mano draugą, o aš vedžiau savo meilužę. Žinot, niekas nepasikeitė – viskas taip, kaip buvo pradžioje, kai tik pradėjom susitikinėt“. 

A.Grin