Majai mūsų sąmonėje asocijuojasi su paslaptimi ir mistika. Netikėtai iš savo krašto pasitraukusi, o galų gale išnykusi civilizacija paliko daug klausimų ir mįslių, kurias įminti padeda išlikę milžiniški statiniai ir miestų griuvėsiai. Nepaprastai gabūs matematikai, architektai bei astrologai visiems įsimenami kaip tikslaus kalendoriaus sudarytojai ir pranašai, kuriais kai kurie žmonės tiki iki šiol. Siekdami kuo labiau priartėti prie senosios civilizacijos dvasios, turėjusios įtakos visai tolimesnei žmonijos istorijai ir norėdami parodyti mažiau turistų išmintus, į džiungles įsiliejusius miestus, leidomės į žygį po Centrinę Ameriką ir senovinius majų miestus.

Nepaprastas architektūros paveldas

Pirmoji kelionės stotelė – vienas didžiųjų imperijos miestų – Palenkė, žavintis išskirtine architektūra, apimančia priešklasikinį ir klasikinį laikotarpius. Turint omenyje, kad prieš tris tūkstančius metų čia gyvavo didžiulė civilizacija, tankūs miškai bei džiunglės jos likučius slėpė gan ilgą laiką. Šiame mieste radome galybę įspūdingų pastatų, tačiau labiausiai sužavėjo milžiniškas sarkofagas, kuriame palaidotas Pakalis Didysis. Jis mirė sulaukęs 80 metų, o tai tik įrodo, kad to meto žmonės buvo ilgaamžiai, tačiau senatvės sulaukdavo tik kilmingieji, kai tuo tarpu darbininkai ar vergai mirdavo statydami šventyklas ar būdavo paaukojami.

Majų civilizacijos žmonių kruopštumą įrodė ir smulkūs bei detalūs raižiniai, kuriuose atsispindėjo jų gyvenimas ir religinis kultas. Jie pasižymėjo politeistine religija, o rankraščiuose rasti net 166 dievų pavadinimai. Preciziškuose raižiniuose vaizduojamas dangaus panteonas ir požemio karalystė, simbolizuojančios visą jų egzistavimo ciklą.

Kadangi Palenkė laikoma viena svarbiausių Senovės Amerikos vietų, apsupta tankaus miško, ji ne tik svarbi archeologiniams kasinėjimams, bet ir pamėgta turistų dėl išlaikytų statinių. Čia teko paklaidžioti po šventyklą, pastatytą ant piramidės, žavinčią savo lygiu, laiptuotu bareljefu ir puošniomis figūromis, kuriose pavaizduoti jų mitologijos personažai. Pasak mūsų gido, būtent dėl puikiai išlaikytos architektūros ir didžiulės svarbos tyrinėjant to meto kultūrą, šis miestas yra įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Prie Gvatemalos sienų

Toliau keliavome į Kalakmulį – miestą, esantį kiek atokiau nuo turistinių maršrutų ir pagrindinio kelio, o nuo džiunglių iki Gvatemalos jį skiria vos 30 km. Čia buvo galima pajusti tikrąją apleisto miesto dvasią. Didžiulėje teritorijoje dirbo vos du sargybiniai, o aplink buvo beveik tuščia, todėl čia stūksančius griuvėsius bei statinių liekanas buvo galima išnagrinėti kiaurai išilgai. Kalakmulyje stebino ir laukinė gamta: įvairūs, spalvingi paukščiai, driežai, drugeliai, beždžionės, įsikūrusios aukštose medžių viršūnėse. Labiausiai įsiminė beždžionės, vadinamieji rėksniai, kurių skleidžiamas garsas priminė liūto ar tigro riaumojimą. Teko sutikti ir vietinę lapę, kuri, vos išvydusi mus, išnyko miško glūdumoje. Tokiame civilizacijos nepaliestame fone išryškėjo ir dvi didžiulės piramidės, kuriomis laipioti buvo ne tik be galo įdomu, bet ir šiek tiek baisoka – piramidžių laiptai išsidėstę pakankamai toli vienas nuo kito, todėl reikėjo atsargiai dėlioti žingsnius ir nedaryti staigių judesių.

Kruvini žaidimai

Palikę tuščią, tačiau įspūdžių pilną Kalakmulį, pasileidome Ušmalio link. Skirtingai nei pastarajame mieste, čia vėl buvo galima sutikti daugiau turistų. Mieste pastebėjome kitokią, klasikinio ir poklasikinio laikotarpių architektūrą, kuri pasižymi kiek skirtingomis formomis, labiau apvalėjančiais kampais, horizontaliomis linijomis ir gipso (tinko) apdaila.

Be didžiulių piramidžių, sutinkamų visuose Majų miestuose, čia aplankėme karaliaus rūmus ir pagrindinę aikštę, kurioje vyko Majų žaidimai. Tuo metu buvo itin populiarus žaidimas, primenantis futbolo ir krepšinio mišinį. Jo metu žaidėjai turėjo kamuoliu pataikyti į plokščią, priešais esantį lanką, o smūgiuoti buvo leidžiama tik keliais, alkūnėmis ir juosmeniu. Kadangi lankas buvo pakabintas itin aukštai ir kabėjo šonu, žaidimas reikalavo nemažai įgūdžių ir fizinės jėgos, o į tokias rungtynes susirinkdavo visas miestas, kuris žaidimą stebėdavo nuo aušros iki sutemų.

Dažniausiai pralošusi komanda būdavo paaukojama dievams, o tai Majų kultūroje daroma įvairiai: vienas žinomiausių būdų – žmogus užkeliamas į piramidės viršų ir jam išpjaunama širdis, kuri ten ir paliekama. Stipriausia auka Majai laikė kraują, todėl neretai jį išgerdavo žyniai arba juo būdavo apšlakstomi kilmingieji. Likusią kūno dalį žmonės išmesdavo į laukus, o apeigų metu Majai labiausiai prašydavo lietaus, gero derliaus, priešų nugalėjimo. Kadangi į auką buvo žiūrima labai palankiai, žmonės jausdavo tam tikrą garbę, kad jų gyvybė atneš naudą gyvenvietei. Yra duomenų, kad kai kuriuose žaidimuose pasiaukodavo ir laimėtojų komanda, tačiau tai būdavo savanoriškas sprendimas.

Majų palikimas – neįprastas paplūdimys

Po nuostabios Majų architektūros apžvalgos pailsėti stabtelėjome ir kuriam laikui apsistojome Tulume, kuris garsėja dailiausiais paplūdimiais. Tulumas iškilo pakankamai vėlai – tai vienas paskutinių Majų civilizacijos miestų, pastatytų poklasikiniame periode. Tulumas buvo pakankamai sėkmingas ir turtingas miestas, nes turėjo uostamiestį, o jame išgaunamas nefritas – viena didžiausių Majų brangenybių, kuria buvo prekiaujama, gaminami papuošalai.

Tai vienintelis Majų miestas, esantis ant kranto, o ant aukšto pakrantės skardžio čia vis dar stovi buvusio miesto liekanos, kurios ir daro šį paplūdimį tokį unikalų. Senojo miesto tvirtovės atskirtos aukštu skardžiu ir 8 metrų aukščio siena, o čia išlikusios šventyklos aukštis siekia 7,5 metro, todėl ji matyti net ir iš Meksikos įlankos. Tai vietovė, labiausiai pritaikyta turistams, besidomintiems Majų kultūra ir norintiems grožėtis puikiu vaizdu, turėti daug smagios veiklos.

Civilizacijos centras – Čičen Ica

Paskutinė stotelė prieš pagrindinį kelionės tikslą – pats didžiausias Majų miestas, ypatingai lankomas turistų – Čičen Ica, kuris buvo ekonominis bei religinis šios civilizacijos centras. Čia išlikę nemažai to meto pastatų griuvėsių, tarp jų – didžiulė observatorija. Joje vykdavo žvaigždžių stebėjimai, kuriuose dalyvaudavo žyniai. Majai buvo pirmieji tiksliai apskaičiavę kalendorių, o svarbias apeigas ir darbus atlikdavo vadovaudamiesi mėnulio rodmenimis. Čičen Icoje stovi ir žymioji Kukulkano piramidė, turinti 365 laiptelius, kurie skirti kiekvienai metų dienai, o jos viduje galima rasti dar vieną, kiek mažesnę piramidę.

Čičen Icoje taip pat radome karstinių įdubų, kurias Majai naudojo aukojimui. Vis dėlto teko girdėti ir gido pasakojimų, teigiančių, jog tai nėra tiksliai įrodyta, nes kasinėjimų metu čia rasti vos keliolikos žmonių palaikai, daugiausiai vaikų, todėl neatmetama galimybė, jog žmonės įkrisdavo netyčia, nepastebėję griovio arba eidami atsinešti vandens.

Čia taip pat apvaikščiojome muziejus, kuriuose eksponuojama to meto Majų keramika, įvairūs dirbiniai ir didžiausias Majų brangakmenis, nefritas, kurio kasyklas galime rasti tik Sibire ir Gvatemaloje. Tikalyje esančioje piramidėje yra rastas karaliaus sarkofagas, kuriame jis palaidotas net su 16 kg jam priklausiusio nefrito.

 Pasiruošimas žygiui

Kadangi norint pasiekti išsvajotąjį El Miradorą reikėjo išvykti iš artimiausio kaimelio, esančio netoliese Tikalio, nepraleidome progos apsilankyti šiame svarbiame Majų apeigų, kultūros ir prekybos centre. Čia apžiūrėjome įspūdingo dydžio šventyklą, turinčią devynias pakopas, simbolizuojančias devynis požemio karalystės lygius. Mus ypač sužavėjo didžiojo Jaguaro šventykla, kurios šonuose iškaltos didžiulės jaguarų galvos, o centrinėje aikštėje atsivėrė puiki žalumos ir senovinių pastatų dermė. Čia taip pat stūkso žymiausi pastatai – 6 laiptuotosios piramidės, kurių aukštis siekia 60 metrų ir daugiau. Po tokių įspūdingų kraštovaizdžių ir Majų palikimo, nepaliekančio abejingų žmonių darbo galia, dar labiau nekantravome kuo greičiau pasiekti patį paslaptingiausią ir giliai miško glūdumoje pasislėpusį miestą – El Miradorą.

5 dienos džiunglėse

Susipažinę su Majų kultūra pasirengėme pagrindiniam savo kelionės tikslui – kelionei į El Miradorą. Tai vienas didingiausių šios civilizacijos miestų, kuris yra visiškose džiunglėse, atokiai nuo kelio, todėl jame turistai lankosi itin retai. Norėdami paskatinti savo tautiečius keliauti ir po civilizacijos nepaliestus kampelius, leidomės į šią savotišką ekspediciją, kuri truko 5 dienas. Į kelionę išvykome iš netoliese esančio, keliu dar privažiuojamo kaimelio, kuriame gyvena vos 150 gyventojų. Čia sutiktas vietinis gidas, kuris taip pat laikomas ir tos vietos seniūnu, leido pasidėti nereikalingus daiktus, o visą būtiną įrangą sukrovėme ant mulų, su kuriais žygiavome. Kadangi kelias į El Miradorą – visiška džiunglių tankmė – negalėjome nė svajoti apie jojimą ar bet kokį kitą kelionės būdą, išskyrus ėjimą pėsčiomis.

Labiausiai džiaugėmės tuo, kad patekome į sausąjį, o ne šlapiąjį periodą, nes tokiu atveju būtų tekę keliauti po žliaugiančius takus. Keliaujant visiškai siaurais, vos išmintais takeliais, buvo griežtai draudžiama pasukti į šalį, nes džiunglėse tykojo itin pavojingos gyvatės, skorpionai ir didžiuliai vorai. Didžiausią diskomfortą patyrėme dėl skruzdėlių, kurios, vos stabtelėjus, spėdavo užbėgti ant kūno ir skaudžiai kąsti, todėl visi iki vieno likome apkandžioti šių padarų. Į priekį keliavome 2 dienas, o pasiekus tikslą, El Miradore sutikome Ričardą Hanseną – patį žymiausią Majų civilizacijos tyrinėtoją, ten dirbantį jau 30 metų. Tai buvo numatytas ir labai laukiamas susitikimas, nes su šiuo žmogumi susisiekti ir susipažinti žmonės gali labai retai, tik iš anksto suplanavę laiką ir datą. Ričardas atskleidė El Miradoro architektūros paslaptis ir savo ilgamečių kasinėjimų duomenimis.

Majų civilizacijai iš savo krašto trauktis į pietus teko net keletą kartų, todėl kasinėjant buvo atrasta, jog viename pastate glūdi dar keli pastatai. Pats pirmas, po apačia pasislėpęs pastatas paprastai būdavo seniausias ir taip vienas ant kito pastatomi vis naujesni. Net ir žaidimų aikštės buvo statomos viena ant kitos, kas buvo itin ryškiai matoma El Miradoro statiniuose. Čia Ričardas aprodė ir 2009 metais jo atrastus, puikiai išsilaikiusius frizus, ant kurių įspūdingais raižiniais išdirbtas Majų pasaulio sukūrimo mitas, kuriame pirmą kartą pavaizduoti mitiniai Popol Vuh broliai.

Majų statytas įspūdingas miestas staiga jų buvo apleistas. Mūsų manymu, tai pats geriausias žmonijos pavyzdys, įrodantis, kad su gamta turime sutarti taikiai. Nors matematiniai ir astrologiniai gebėjimai bei tyrinėjimai Majų civilizacijoje lenkė bet kokią kitą, jie nukirto šaką, ant kurios sėdėjo. Statydami piramides ir norėdami išgauti kalkes bei kirsdami medžius, Majai sunaikino visą ekosistemą ir, manoma, užklupti bado, spruko iš savo gyvenviečių į šiaurę.

Nors kelionė į El Miradorą paliko ne tik daug įspūdžių, bet ir klausimų,verčiančių susimąstyti apie žmogaus ryšį su gamta ir to meto senovės civilizacijų gyvenimą, negalėjome nustygti vietoje ir dar spėjome nukeliauti į Hondūro teritoriją, kurioje aplankėme dar vieną senovės Majų miestą – Kopaną. Čia radome didžiulį pastatų kompleksą, vadintą Akropoliu, o jame yra išlikusi ir žaidimų su kamuoliu aikštė bei gausu potretinių stelų, kurių vienoje tūstančiais hieroglifų pavaizduota vieno karaliaus istorija. Nors tai buvo paskurtinė mūsų stotelė, ši ekspedicija ir 20 dienų kelionė įrodė, kad turint didelį užsispyrimą galima nukeliauti net ir į mažiausiai žinomas, turistų nepaliestas vietas ir susipažinti su žmonėmis, kurie visame pasaulyje žinomi dėl darbo, padėjusio atskleisti mūsų istoriją bei besikeičiančią kultūrą. 

Patarimai keliaujantiems

Visiems lietuviams, mėgstantiems patirti tikrus nuotykius ir norintiems suvokti, kokia buvo senųjų civilizacijų gyventojų sąmonė, rekomenduojame aplankyti šiuos miestus, ypatingai El Miradorą. Tai taps nenuilstančia bei nepamirštama ekspedicija, trijų periodų architektūros apžvalga ir žygiu po tikras džiungles. Pasiryžusiems pėsčiomis pasiekti visiškai apleistą ir atokiai esantį El Miradoro miestą, patariame pasiruošti ilgam ėjimui, visada apdairiai žvalgytis po kojomis ir su savimi turėti ploną, tačiau nuo įvairių gyvių apsaugančią aprangą, apačioje suraukiamas kelnes, prožektorių, savo miegmaišį, ir, žinoma, fotoaparatą, kuris leis įamžinti visus, kvapą gniaužiančius vaizdus.

Šis straipsnis yra VŠĮ "Nata LT" nuosavybė. Nuotraukas bei medžiagą galima naudoti tik gavus raštišką VŠĮ "Nata LT" sutikimą.